Liaudies medicina Aukštadvario krašte 1935–1939 metais

Stasys Biziulevičius

Ištrauka

Knyga „Liaudies medicina Aukštadvario krašte 1935–1939 metais“ – tai neįkainojama lietuvių liaudies medicinos, tikėjimų, burtų ir papročių sankaupa. Šiame leidinyje skaitytojas turi unikalią galimybę susipažinti su pirmą kartą skelbiama autentiška, prieš aštuonis dešimtmečius habilituoto biomedicinos mokslų daktaro, gydytojo parazitologo ir medicinos istoriko, profesoriaus Stasio Biziulevičiaus 1935–1939 metais Aukštadvario krašte sukaupta bei susisteminta liaudies medicinos medžiaga.
Profesoriaus išgirsti ir užrašyti unikalūs gydymo augalais receptai aktualūs ir šiuolaikinėje medicinoje. Seniai pastebėtos augalų vaistinės savybės buvo pritaikytos gydant ligas. Aukštadvario apylinkių moterys gerai pažinojo vaistinius augalus, gamino iš jų antpilus, nuovirus, pleistrus, tepalus, miltelius. Renkant vaistines žaliavas – sėklas, šaknis, žolę – būtina apie jas išmanyti. Vaistažolės buvo renkamos atsižvelgiant į mėnulio fazes, saulės padėtį danguje. Į kai kurių receptų sudėtį įeina nemažai augalų rūšių, kurių pažinimo mokslas trukdavo ne vienerius metus.
Knygos pabaigoje trumpai pristatomi 88 vaistingieji augalai, nurodomos jų gydomosios savybės ir gydymo būdai. Taip pat pabaigoje pridedamas tuometinę pateikėjų kalbą, įvairias tarmybes, svetimybes aiškinantis žodynėlis. Daug kur pateikėjų kalba palikta autentiška, tarytum unikalus dzūkų tarmės liudijimas. Juk 2013-ieji – knygos išleidimo metai – Lietuvoje – Tarmių ir Sveikatingumo metai.
Gydytojo, profesoriaus S. Biziulevičiaus surinkta medžiaga yra neįkainojama vertybė tyrinėjant ne tik unikalią liaudies mediciną, bet ir mūsų baltiškąją kultūrą. Jis pirmasis Aukštadvario apylinkėse pradėjo rinkti liaudies medicinos žinias. Norisi tikėti, kad šis profesoriaus dukters Jolantos ir anūko Andriaus Biziulevičių iniciatyva išleistas leidinys – lietuvių liaudies išminties aukso fondo dalelė – įkvėps ir paskatins lietuvių tautos kultūros puoselėtojus tęsti šį reikalingą darbą.

Daugiau
Leidykla Versmė
Metai 2013
Leidinio kalba Lietuvių
Kategorijos Medicina

Apžvalgos (1)

Ritos Balsevičiūtės - Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologės, žolininkės PRATARMĖ
Šiame leidinyje skaitytojas turi unikalią galimybę susipažinti su pirmą kartą skelbiama autentiška, prieš aštuonis dešimtmečius profesoriaus, habilituoto biomedicinos mokslų daktaro, gydytojo parazitologo ir medicinos istoriko Stasio Biziulevičiaus 1935–1939 metais Aukštadvario krašte sukaupta bei susisteminta liaudies medicinos medžiaga. Matyt, noras įamžinti savo gimtąjį kraštą ir gilus domėjimasis liaudies medicina paskatino mokslininką imtis šio darbo. Tenka konstatuoti, kad darbas, atsižvelgiant į temos specifiką, išties sudėtingas. Pateikėjai neretai vengia, drovisi atsakinėti į tokio pobūdžio, tai yra su medicina, sveikatos problemomis, susijusius klausimus. Profesoriui Stasiui Biziulevičiui pavyko puikiai atlikti šį, tuomet neperspektyvų, darbą. Žmonės gerai pažinojo gydytoją, jį gerbė ir pasitikėjo, todėl nenuosta­bu, kad surinktoje medžiagoje gausu intymių dalykų, susijusių su higiena, lytiniu gyvenimu. Autoriui pavyko užrašyti du rožės (odos ligos) užkalbėjimo būdus, kurie buvo griežtai slepiami. Užkalbėtojas dažniausiai savo žinias perduodavo kam nors tik mirčiai artėjant. Yra užfiksuota tokių tikėjimų, kurių dažnam tyrėjui net per ekspediciją, nepažįstant pateikėjų, ypač moterų, tikrai nepavyktų sužinoti. Autorius užrašė daug unikalių, kitų kraštotyrininkų niekur kitur neaptiktų duomenų. Tai neįkainojama liaudies medicinos, tikėjimų, burtų ir papročių sankaupa. Profesoriaus išgirsti ir užrašyti unikalūs gydymo augalais receptai aktualūs ir šiuolaikinėje medicinoje. Seniai pastebėtos augalų vaistinės savybės buvo pritaikytos gydant ligas. Aukštadvario apylinkių moterys gerai pažinojo vaistinius augalus, gamino iš jų antpilus, nuovirus, pleistrus, tepalus, miltelius. Renkant vaistines žaliavas – sėklas, šaknis, žolę – būtina apie jas išmanyti. Vaistažolės buvo renkamos atsižvelgiant į mėnulio fazes, saulės padėtį danguje. Į kai kurių receptų sudėtį įeina nemažai augalų rūšių, kurių pažinimo mokslas trukdavo ne vienerius metus. Tai priklausydavo nuo mokytojo profesionalumo ir mokinio gabumų. Vaistažolių rinkėjai dažnai būdavo vadinami „čerauninkais“, nes žaliavos ruošimui buvo keliami tam tikri reikalavimai: su niekuo pakeliui nekalbėti, eiti saulei nepatekėjus per laukus, žolę imti iš ten, kur gaidžio balso negirdėti, ir kita. Vietiniai gyventojai šią sritį priskirdavo didesnių dvasinių galių turintiems žmonėms. Matyti, kad žolininkystė nebuvo lengvai prieinamas amatas. Autorius apklausė 23 pateikėjas iš tuometinių Varėnos (Žilinciškių, Valkininkų, Saviškių, Daugų kaimai), Stak­liškių (Pakrovų, Gripiškių, Vyšniūnų, Želkūnų, Butrimiškių kaimai), Aukštadvario (Aukštadvario, Nikronių, Ravų kaimai), Onuškio (Alešiškių, Samovės, Kęstučių, Meškučių kaimai) valsčių. Autoriui pavyko apklausti dar XIX a. antrojoje pusėje gimusias pateikėjas. Jauniausioms apklaustoms moterims – 39 metai, vyriausioji – 89 metų senolė. Pirmojoje surinktos medžiagos dalyje autorius pristato pateikėjų duomenis bei pateiktų užrašytos medžiagos vienetų kiekį. Joje užfiksuotas gydymas gyvūninės kilmės medžiagomis, augalais, verbaline magija – užkalbėjimais ir burtais. Gydymui buvo naudojama gyvulių mėsa, taukai, kailis, pienas, oda, ekskretai ir sekretai, fosilijos. Paminėtos net 24 gyvūnų rūšys, iš kurių buvo gaunamos vaistingosios medžiagos. Čia gausu maginių elementų: gydymui naudojama juodų paukščių, jaučio kraujas, juodo avino, šuns, katino kailis, taukai. „Čertaplaukį“ gydė juodo arklio uodegos šeriais, tris kartus apvyniojant virš pažeistos vietos, kad liga toliau neplistų. Ypač vertingos buvo balto gaidžio plunksnos bei trijų spalvų kailį turinti katė. Atkreiptinas dėmesys į gyvūnų gaudymo laiką – rupūžė ir gyvatė buvo gaudomos perkūnui neužgriaudėjus ar gegutei nekukavus. Užfiksuotas itin retas egzemos gydymo fosilija – belemnitu (liaudyje jis vadinamas „perkūno kulka“, „kaukaspeniu“, „laumės papais“) – atvejis. Jų milteliais sužeisti kariai stabdydavę kraujavimą. Autorius užfiksavo nemažai receptų bei gydymų augalais būdų. Iš viso medžiagoje paminėti 88 augalai, naudoti liaudies medicinoje. Ypač vertingi užrašymai, kuriuose užfiksuotas apeiginę reikšmę turinčių skaičių – 3, 7, 9, 27 – pasitelkimas gaminant žaliavą arba vartojant vaistus. Čia naudojamos per Devintines surinktos žolelės. Nužiūrėtą žmogų smilkė „devyndriekiu“. Smilkydavo tris kartus. Labai retas kokliušo gydymo būdas: trečiaisiais vaiko gyvenimo metais reikėdavę nešti jį per devynis laukus saulei nusileidus, sugrįžti iš rytų saulei netekėjus. Nevaikštančiam vaikui viduriuojant, reikia jį septynis kartus prakišti pro arklio pavalkus, o jei vaikas vaikšto, reikia jam septynis kartus pralįsti po vežimu, kai arklys dar neatkinkytas. Taip kelias ligai užkertamas net septynis kartus. Perduotas unikalus epilepsijos gydymo būdas – sergantį žmogų aprūkydavo kaltūno dūmais, kad ligą „susuktų“. Šios sunkios ligos gydymas siejamas su pomirtiniu pasauliu. Buvo pasitelkiami net mirusio žmogaus daiktai, o panaudoti vėl užkasami kapuose. Įdomus gumbo gydymo receptas iš per Jonines surinktų 33 žolelių rūšių. Matyt, tuo metu magiški skaičiai itin dažnai naudoti ligai sustabdyti. Užrašytas vertingas receptas, tinkantis nuo įvairių negalavimų, bendram organizmo stiprinimui. Tam per Jonines būtina surinkti 21 rūšių žolelių. Įdomus tikėjimas užfiksuotas Vyšniūnų kaime – už pasveikimą reikia ant kryžiaus užrišti lininį rankšluostį. Tai – svarbus liudijimas nustatant šio ikikrikščioniškojo papročio paplitimo ribą. Iki krikščionybės įvedimo moterys, norėdamos pasveikti nuo įvairių ligų, susilaukti vaikų ir panašiai, ant liepų rišdavo lininius rankšluosčius. Gydytojas užrašė unikalų tikėjimą – lietaus vandeniu po pirmosios perkūnijos buvo maudomi berniukai, kad užaugtų stiprūs ir drąsūs kariai. Arba kitas pavyzdys – ajero sėklas reikia rinkti po perkūnijos, nes tuomet jų gydomosios savybės yra stipriausios. Knygos pabaigoje trumpai pristatomi 88 vaistingieji augalai, nurodomos jų gydomosios savybės ir gydymo būdai. Taip pat pabaigoje pridedamas tuometinę pateikėjų kalbą, įvairias tarmybes, svetimybes aiškinantis žodynėlis. Daug kur pateikėjų kalba palikta autentiška, tarytum unikalus dzūkų tarmės liudijimas. Juk 2013-ieji Lietuvoje – Tarmių ir Sveikatingumo metai. Gydytojo, profesoriaus S. Biziulevičiaus surinkta medžiaga yra neįkainojama vertybė tyrinėjant ne tik unikalią liaudies mediciną, bet ir mūsų baltiškąją kultūrą. Jis pirmasis Aukštadvario apylinkėse pradėjo rinkti liaudies medicinos žinias. Norisi tikėti, kad šis profesoriaus dukters Jolantos ir anūko Andriaus Biziulevičių iniciatyva išleistas leidinys – lietuvių liaudies išminties aukso fondo dalelė – įkvėps ir paskatins lietuvių tautos kultūros puoselėtojus tęsti šį reikalingą darbą. Rita Balsevičiūtė, Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologė, žolininkė — PRATARMĖ